Saugant šių velionių atminimą ir tausojant Lietuvos gamtą buvo uždegtos 2 skaitmeninės žvakės ir pasodinti 2 medžiai.

Detalizēta informācija

 

Mano kasų pynėja

Ir arbatos darytoja.

Mano vasara su braškių uogiene

Ir čirvinių blynų kepėja.

 

Kartu verkėm ir juokėmės,

Dainavom, šokom ir meldėmės.

Kartais pykomės, ginčijomės,

Vėliau apsikabinusios gailėdavomės.

 

Tavo lazdelė, šypsena ir skarelė,

Kalėdų pyragas, gira ir maldelė.

Begalinis artimųjų laukimas

ir šiltas proanūkio sutikimas.

 

Aš snaudžiu, tu glostai man galvą.

Tu žegnoji, aš bučiuoju tau ranką.

Aš sakau ,,Labai myliu Tave",

Tu klausi: ,,Kaip tokią seną myli Mane?".

 

Mūsų babutė ir mama,

Kitiems kaimynė ar teta.

Nei vienas kada išeiti nepasirinksim,

Bet vieną dieną visi ten susitiksim...

Amžinybėj.

- anūkė Gintarė.
 

 

Nuotraukų prisiminimai

Elena su dukra Milana ir sūnumi Eugenijumi 1972m.

Elena su savo artimaisiais:

 

Vaikai Eugenijus ir Milana

Vyras Bronislovas Gimbutas

 

 

 

Elenos mama Marijona Juozaitiene (sėdi ant kėdės) 1891-1969

Elenos mamos kapavietė

 

 

 

Elena su vyru Bronislovu 1992m.

2018m. su ištikimiausia drauge Lota

Su anūkėmis Vilija ir Gintare 2017m.

 

 

VIDEO NUORODA ŽEMIAU ⇔

ELENOS PRISIMINIMAI 

 

Eilėraštis MAMAI

 

Motinos neišeina.

Motinos gyvena mūsų nepastebimos.

Motinos gyvena mūsų užmirštos.

Motinos gyvena mūsų surastos iš naujo –

Baltos, lengvos kaip rugsėjo voratinklių nytys.

O paskui tu kartosi: neišeik, o Ji išeis,

nepaleisdama tavo plaštakos

sausais nuvargusiais pirštais.

O paskui tu kartosi: grąžink, atmintie,

o Ji praeis, susilies su pūgos šaltumu

tarp mažyčių tirpstančių medžių.

O paskui klausinėsi: kur Tave surasti,

kai vieni tylės, o kiti rodys kelius

pro nužydėjusius dobilus.

Ir kai liksi vienų vienas vienišiausiame vienišume,

Ji ateis pro užšautas duris, ir pajusi vėsius

mažyčius pirštus ant degančių smilkinių,

o šnabždesys bus karčiai sūrus: Mama,

o šnabždesys bus kaip malda ir išsilaisvinimas:

Mama, Mama, rūpesčiais žydintis diemedi,

Mažutėlius priglaudęs nuo vėtros,

Mama...

 

Autorius Robertas Keturakis