Dangau, tavo tylą – žvaigždėtą tavo drobulę – karališką juokdario mantiją — vos velku, Ak, nendrę, ak, mąstančią, lanksto vėjai užgulę, amžinybės vėjai akli iš tavo, dangau, akių. Leisk man kalbėt, kad nesu nei prakeiktas, nei šventas. Kalbėti šaknim, viršūnę kelti dangun: ar kaltas gyvenimas, kad nori būt išgyventas, kad nendrė atsitiesia ir pasivadina žmogum? (J. Marcinkevičius)